Lietingumas (reikia suprasti niūru)
Įrašas apie lietų. Bet gi tikrai niūru daros pro langą pažvelgus. Surauktais antakiais ir skėčiu einu į lauką. Jau laukiu vasariško šilto lietaus, o šitas dar vis kanda. Dar nebuvo nei dienos, kad grįžus namo po tokio lietingumo nedžiovinčau kojinių :D bet kaip nervina.
Ir dar Radausko eilėraštis galvoj įsitrynęs :
„Geltonu vingiu žaibas liejas,
Nurieda dundesys platus.
Po visą žemę bėginėja
Stiklinėm kojom tas lietus.“
Apie žaibą. Išsigandau aišku kai jį jau pamačiau šiemet, nes bijau aš perkūnijų visokių. Kita vertus, tai pagalvojau „o, pavasaris“ :)
Ir tikrai turbūt pavasaris :) Nors ir fakin’ lyja. Bet šypsotis vis tiek jau norisi dažniau.
Va, net ir šypsotis per paskaitas pradėjau. Ir kolkas nebepiešiu piktybiškų dėstytojų karikaūrų :D
Atseit klausytis ir mokytis pradėjau. Įdomu, kodėl :}
Love and peace:)
Niūrus lietus vs. šypsningą pavasarį